dirbtuvas

dirbtùvas sm. (2), dìrbtuvas (1) 1. A1884,217 įrankis dirbti, mašina: Ginklus sudirbs į žemės dirbtuvus Šts. 2. dirbėjas, kas dirba: [Arklys] dirbtùvas (darbinis) K.Būg. Esančiųjų dirbtuvų neužtenka V.Kudir. Senam žmoguo nė dirbtùvų (rankų), nė bėgtuvų (kojų) bėr, tik lotuvai (liežuvis) Vkš.